Vandentiekio ir nuotekų tinkluose dažnai sujungiami vamzdžiai iš skirtingų medžiagų, tiek sistemos išplėtimo, tiek remonto metu. Jungiant kaliojo ketaus vamzdžius prie PVC, plieno arba HDPE, reikia atidžiai stebėti mechaninį suderinamumą, kontrolę nuo korozijos ir jungties lankstumą.
Jungiant su PVC vamzdžiais, pagrindinis iššūkis yra standumo ir šiluminio plėtimosi skirtumas. PVC turi didesnį šiluminio plėtimosi koeficientą (6×10⁻⁵ mm/mm/laipsnis), palyginti su kaliuoju ketaus (1×10⁻⁵). Paprastai naudojamos pereinamosios movos su guminėmis movomis ir galiniais atramais. Šios movos leidžia ašiniu judėjimu išlaikant sandarumą. PVC vamzdis turi būti įkištas į movą su tarpu, kad būtų galima išsiplėsti, o kaliojo ketaus pusė turi būti mechaniškai suvaržyta, kad ji neišsitrauktų.
Norint prijungti prie plieninių vamzdžių, reikia kovoti su galvanine korozija. Kai kalusis ketus ir plienas tiesiogiai liečiasi su elektrolitu (drėgna dirvožemiu), mažiau tauri medžiaga rūdija. Nors kaliojo ketaus ir plieno galvaninis potencialas yra panašus, lauko patirtis rodo, kad rekomenduojama naudoti ne-laidų pereinamąjį tarpiklį arba dengtą movą. Be to, plieninio vamzdžio galas turi būti tinkamai nuožulnus, o jungtis turi būti elektra izoliuota.
HDPE jungtys tampa vis dažnesnės, nes HDPE naudojamas montuojant be tranšėjos. HDPE negalima tiesiogiai sujungti su kaliuoju ketumi termiškai lydant. Vietoj to naudojamos mechaninės perėjimo jungiamosios detalės su dantytais griebimo žiedais. Šios jungiamosios detalės sukimba su HDPE išoriniu paviršiumi, tuo pačiu užtikrindamos flanšinį arba stumdomąjį{3}}jungimą su kaliojo ketaus puse. Leidžiamas HDPE jungčių ištraukimo{5}}atsparumas yra mažesnis nei kaliojo ketaus jungčių, todėl projektuojant traukos apribojimą reikia atsižvelgti į silpnesnę medžiagą.
Visoms skirtingoms jungtims tarpiklio medžiaga turi būti suderinama su vamzdžių medžiagomis ir tiekiamu skysčiu. Gamintojai turėtų pateikti pereinamųjų movų mazgus kaip standartinius katalogo elementus.