Lankstus{0}}stumdymas yra viena iš svarbiausių kaliojo ketaus vamzdžių technologijos naujovių. Tarp įvairių konstrukcijų T-tipo ir K-tipo jungtys yra dvi dažniausiai nurodytos konfigūracijos visame pasaulyje. Norint tinkamai suprojektuoti dujotiekį, labai svarbu suprasti jų mechaninius skirtumus.
T-tipo jungtis, standartizuota pagal ISO 2531 ir EN 545, susideda iš vienos guminės tarpinės, esančios lizdo viduje esančiame griovelyje. Surinkimo metu suteptas kaiščio galas stumiamas į lizdą, kol susiliečia su tarpikliu. Ši jungtis leidžia nuo DN 100 iki DN 400 vamzdžių nukrypimo kampą iki 5 laipsnių, todėl žemė nusėda be įtempių koncentracijos. Didžiausias leistinas darbinis slėgis T-tipo jungtims paprastai svyruoja nuo 10 iki PN 25, priklausomai nuo vamzdžio klasės. Montavimas yra greitas ir nereikalauja specialių įrankių, todėl tai yra ekonomiškas pasirinkimas daugeliui palaidotų vandens paskirstymo tinklų.
Priešingai, K-tipo jungtis (kai kuriuose standartuose taip pat vadinama mechanine jungtimi arba suvaržyta jungtimi) naudoja kelis guminius tarpiklius kartu su varžtų riebokšlių išdėstymu. Kaištis yra užfiksuotas mechaniškai, todėl jungtis gali atsispirti didelėms ašinėms traukos jėgoms. K-tipo jungtys gali saugiai veikti esant 25 ar aukštesnei PN, o kai kurios konstrukcijos pasiekia PN 40 su tinkamu sutvirtinimu. Jie privalomi upių perėjose, stačiuose kalnų šlaituose ir didelio seisminio aktyvumo vietose, kuriose negalima įrengti traukos blokų.
Renkantis jungčių tipus, inžinieriai turi atsižvelgti ir į darbinį slėgį, ir į išorines apkrovas. Standartiniam komunaliniam vandens tiekimui su traukos blokais posūkiuose pakanka T- tipo. Esant santūrioms sąlygoms, K-type užtikrina saugumą.